Tuščioji Dėžutė

Tiesą sakant, kiekvieną kartą tą pabudimo akimirką suabejoju, ar visa tai tikra, gal šįkart atsibusiu savo kambaryje, savo žmogiškame pasaulyje ir visa tai, kas taip nepaprasta, neįtikima bei, regis, išsvajota - vyksta, o ne klajoja vakarinėse mintyse prieš užmigimą. Ar tai - ne sapnas, ne svajonė, ne fantazija? Ar tai nedings, kai sugrįšiu iš stebuklingosios Šviesos. Pramerkiu akis ir kaip kasryt įsitikinu, jog tai iš tiesų vyksta.
- Visų pirma, turite išmokti susikaupti ir išvalyti mintis, - dėstė Brancas, Baltasis.
„ Taip, to ir reikėjo tikėtis… O kai mūsų čia tiek daug, tai mano telepatijos galia visiškai „nepadeda”,- mąsčiau, sėdėdama baltųjų raganių suformuotame rate ant grindų. Jo viduryje plazdėjo vaškinės žvakės, atrodo, bepergyvenusios kiekvieną iš mūsų.
- Tam pasirengti labai sunku, tad pradėsime nuo kvėpavimo pratimų,- tęsė Baltasis. - Užsimerkite, atsipalaiduokite. Lėtai įkvėpkite, mintyse skaičiuodami iki keturių. Dabar sulaikykite kvėpavimą vėl skaičiuodami iki keturių. Iškvėpkite vėl skaičiuodami.
Mintyse girdėjau „viens, du, trys, keturi, op, viens, du, trys, keturi, fiūūū”. Tai truputį erzino, nes negalėjau pati tinkamai susikoncentruoti į pratimus.
„Tai ne kambario sienos” - galvoje nuskambėjo Branco balsas iš to vakaro, kai jis užsuko į mano kambarį. Lyg turėjau prisiminti, jog sugebu pasistatyti „sieną” nuo svetimų minčių, bet… jų čia buvo per daug, jos - per galingos. Stebiuosi, kaip Didysis sugebėjo suvaldyti visų mūsų galias per pokylį, kai jautėmės tokie ramūs ir kupini jėgų. O štai dabar aš - nesugebu susitelkti net į kvėpavimą! Kokia Jėga tuomet slypi Besaro hmm… kurgi slypi Raganiaus Galia… Sieloje? Esybėje? Kūne? Vistiek jos suvokti nesugebėjau, net mąstydama dešimt kartų logiškiau ir intensyviau negu paprastas žmogus. Bet ne laikas dabar apie tai mąstyti - privalau susitelkti į kvėpavimą. Pamėginau atsipalaiduoti pasimuistydama vietoje, nuleidau pečių liniją. Užsimerkiau. Bandžiau įsivaizduoti baltą erdvę, kurioje nėra nieko, tik mano kvėpavimas. Viens, du… Šį kvėpavimo būdą jau esu išmėginusi anksčiau, dar žmogiškame gyvenime, tad skaičių kartoti beveik nereikėjo. Slinko minutės, pamažu svaigo galva, nes organizmas gavo neįprastą kiekį deguonies.
Užvis šauniau dabar būtų sėdėti girioje tarp žalumos, ir kvėpuoti kartu su vėju, medžiais, žole, gėlėmis. Džiaugtis pilnais plaučiais tyrumo, pajusti Gyvybės alsavimą kūne… Šią akimirką suvokiau, jog grimztu į meditaciją, į transą ir išsigandau: pabijojau susidurti su tuo, ko nesu įsitikinusi, jog galėsiu suvaldyti, sugrįžti ir nepasilikti amžiams toje ramumoje, arba iškeliauti į astralinę kelionę - nežinojau kaip giliai galiu įgrimzti ir kiek jėgų pareikalaus grįžimas. Atsimerkiau.
- Pabijojai… - pratarė Raganius.
- Taip…bijau Nežinios. Bijau, jog nesugebėsiu grįžti, atsispirti tam, ką Ten pajusiu ar pamatysiu.
- Teks įveikti šią baimę, nes visa, ką mes darome, paremiame meditacija ir transu.
- Kvėpavimas - pirmasis žingsnis į meditacijos pasaulį ir į transo būseną, - tęsė Baltasis jau ne vien man, bet ir pabudusiems iš kvėpavimo svaigulio. - Meditacija - bus būdas išsivalyti energetiką po pamokų ir darbo su savo galia. O per transą jūs veiksite, per jį naudositės galia. Tai itin sunkiai įvaldomas menas, todėl net ir kiekvienas, iš pažiūros menkas ar nereikšmingas, pratimas yra itin svarbus žingnis perprantant tai, ką darote, kas esate ir kodėl visa tai vyksta. Na, o dabar pakartokime pratimą. Jei pajusite, kad grimztate į transą, neišsigąskite, pamėginkite pasinerti į jį ir stebėkite savo rankas - tuomet nebijosite pasiklysti. Arba tiesiog pasikliaukite manimi - aš jums padėsiu grįžti.
Mintys vėl pasinėrė į kvėpavimo jūrą, kambaryje ėmė tvyroti lengvumas ir vėl apniko girios gaiva, kurioje ir vėl pasinėriau. Staiga nuo medžio nušoko paukštukas, kažkokio neįtikėtino grožio ir tuo pačiu neįtikimo paprastumo, dvelkiančio nuoširdumu. Nutūpė ant peties.
- Išgydyk man sparnelį, - pratarė. - Sprukau nuo vanago ir taip bijojau, taip bijojau, kad nespėjau laiku suskleisti sparno besislėpdamas uokse.
- Bet… kaip aš tave išgydysiu? Neturiu čia nei tvarsčių, nei vaistų.
- Tu juk moki, - neatlyžta mažasis.
- Bet kaip?
- Paimk mane į rankas, tavo Šiluma man padės.
Atsargiai apglėbiau paukštuką rankomis ir prisitraukiau ačiau prie krūtinės. Pajutau, kaip rankomis sklinda kažkokia energija, galbūt toji Šiluma. Užsimerkiau ir mane „pagrobė” mėlynoji šviesa, kaip tomis keistomis naktimis, kai pabusdavau ant grindų. Prisiminiau, jog turiu ieškoti Rankų ir štai šviesa mane paleido, bet neleido sugrįžti. Regėjau paukštelio sparno kaulus, apsuptus raudona spalva. „Jie neturi būti raudoni! Kodėl jie raudoni?” - klausiau savęs ar erdvės. Pradėjau tą raudonį valyti rankomis, lyg netyčia ant brangaus paveikslo užtiškusius dažus: atsargiai, bet stengdamasi juos kuo greičiau pašalinti. Kai tik sparno „paveikslas” vėl atrodė pagal Dievo planą, grįžau atgal į girią. Rankose vis dar laikiau mažąjį ligoniuką.
- Ačiū, - vėl pratarė paukštukas ir, lengvai išsprūdęs iš mano glėbio, dingo stebuklingojoje žalumoje.
Grįžau iš meditacijos. Buvau išpilta šalto prakaito, o Brancas šypsojosi lyg girdamas ar didžiuodamasis kaip mokytojai didžiuojasi mokinių pasiekimais. Tas šaltas prakaitas ir Baltojo šypsena rodė, kokioje jėgoje buvau.

Rodyk draugams

Nubudau nuo ryškios šviesos, kutenančios akis. Kažkodėl gulėjau ant grindų. Pagavau save prisimenančią mamos senelės pasakojimus ir visą kūną pervėrė šaltis, o po to užplūdo jauki šiluma. Jaučiausi taip keistai, jog nebesuvokiau, kas dedasi: kas esu, ką čia veikiu, kodėl visa tai vyksta, kas bus toliau, kaip elgtis? Tą akimirką atrodė, jog esu visiškoje stazėje, nors mano ir mūsų gyvenimas visiškai pasikeitė, kai su mama perskaitėme tuos keistuosiuos laiškus. Regis, turėčiau jaustis bežengianti į priekį, į kažką naujo, neatrasto, galbūt net nesuprantamo, ten, kur visad ilgais vakarais svajodavau patekti. Gyventi lengvai besiliejančiame pasaulyje, stengtis užbėgti už akių įvykiams, susikurti gerovę. Nežinia - o gal ši svaja taps reali, kai grįšiu…? Žinoma, nežinia - štai kas man nedavė ramybės. Tarp begalės svetimų ir neretai tuščių minčių pasiklydo manosios. Visgi šįkart nemąsčiau apie tai, kaip jaučiasi kiti, galbūt mažiau ypatingi. Hm, ne, jie nėra mažiau ypatingi - jiems tiesiog sunkiau, jie atėjo į šį pasaulį iš paprasto ir tuščio žmonių pasaulio… O aš visą gyvenimą žinojau, kas esu, tik nežinojau, jog to nesuvokiu. Gyvenau tokį patį gyvenimą kaip ir kiti, savaip ypatingą ir unikalų kaip ir kitų, mokiausi kaip ir visi kiti, mėginau suvokti pasaulį savosiomis akimis - kaip ir visi kiti. Norėjau jaustis išskirtinė, kaip ir visi kiti. Tik štai niekad negalėjau suvokti, kodėl tie kiti, nesuvokia elementariausių minčių ir jų materijos. Gal tai ir vertė mane jaustis kitokia - gyvenančia žmogiškame absurde ir nesuvokiančia, kodėl žmonės jį kuria. Jau nuo pat vaikystės mačiau mamą dėliojančią priešais save kažkokias spalvotas korteles su keistais paveikslėliais, o paskui sujaukiančią tą tvarką, kuria juos dėliojo ir susidedančią tas korteles atgal į juodą maišą, o po to dingstančią kambaryje. Visgi, net būdama vaikas, nemąsčiau vaikiškai, nors vaikiško naivumo, o ypač užsispyrimo man netrūko. Negalvojau, jog mama kažką žaidžia su tomis kortelėmis, kaip vaikai mokykloje. Žinojau, jog ji daro kažką, ką turėsiu daryti ir aš kai užaugsiu. Ir štai - aš čia, Raganų dvare, tapusi Baltąja ragana, skaitančia kitų mintis ir pasiklystanti savosiose, spėjanti ateitį vizijose, nubundanti nuo ryškios šviesos ir gulinti ant grindų.
Pramerkiau akis - jokios šviesos aplink nematyti, naktis, tamsu. Atsikėliau nuo žemės ir grįžau į lovą: ji buvo šalta. Įsikniaubiau į antkodę, idant būtų jaukiau. Tikrai - jaukumo šįkart vėl trūko, ir ne dėl dvaro atmosferos, net nežinau kodėl. Gal tai kokia nors nuojauta? Gal vėl koks galių prasiveržimas? Gal kas nors į mane kreipiasi? Hmm, tą akimirką suvokiau, jog man patinka naktis: taip ramu, nėra jokio dirbtinumo - vien natūralus pasaulis, miegantis, atsinaujinantis, augantis. Jokio chaoso, mintys švarios - jos vien mano, galva nedūzgia nuo svetimųjų. Apninka tokia nuostabiai dangiška Ramybė, vėl žvelgiu į žvaigždes, į vasaros horizontus, net šešėliai Čia nėra baugūs ir teikia ramybę. Jauku. Užmerkiu akis ir vėl regiu tą šviesą. Indigo spalvos spindesį, kutenantį akis, bet nespiginantį - dabar jis jau teikia ramybę ir jaukumą, tačiau užmigti neleidžia. Visą sąmonę užplūsta minčių srautas, kurio negaliu sulaikyti. Stengiuosi jas nuraminti, išvalyti tą minčių dėžutę, slypinčią nežinia kur. Žvelgiu į šviesą ir jaučiu beskęstanti joje, ima svaigti galva ir pamažu dingsta sąmonė - veržiuosi į kitą erdvę. Dabar tampu laisva, lyg nepriklausoma nuo kūno, nuo savo kambario erdvės, nuo aplinkos. Nesistengiu galvoti kodėl ir kaip viskas vyksta, tiesiog mėgaujuosi ta nuostabia akimirka laisvės. Aplink regiu savąją Šviesą, kuri mane atvedė į šį nuostabų jausmą, šią nepaprastąją erdvę. Atrodo, joje nieko nėra - vien oras ir šviesa - bet siela užsipildo pilnatve ir nieko daugiau netrokšta, tai viskas, ko jai reikia, viskas, ko ji ilgėjosi tuos ištisus metus žmogiškame pasaulyje. Tai Skrydis savąją siela ir kvėpavimas nepažįstamąją Laisve. Siela nori šaukti, kilti kuo aukščiau, gerti kuo daugiau laisvės oro, dainuoti, šokti, versti kalnus. Bet šviesa ima blėsti, jos spindesys jau ne toks ryškus, indigo spalva tampa šviesiai mėlyna, žydra, balta, kol galiausiai visiškai išblanksta. Siela nusileidžia atgal į manąsias Rankas ir jos sugrąžina į kūną. Atmerkiu akis gulėdama ant grindų. Jaučiu, jog mano kakta ir rankos neįprastai šaltos, nugara žliaugia šaltas prakaitas, o širdis tarsi norėdama įsibėgėti į kokį kalną ima plakti palaipsniui vis stipriau. Dar palūkėjusi kurį laiką atsikeliu ir pažvelgiu į žvaigždes - kaip visada, kai nubundu vidury nakties, ir štai vėl ant grindų. Pastumu supamąjį krėslą į lango pusę ir atsisėdu. Kūnas, atrodo atgauna normalią šilumą ir dabar ima krėsti šaltis. Visgi nesikeliu pasiimti apkloto, į kurį galėčiau įsisupti sušilti. Įsistebeiliju į dvi žvaigždeles, lyg norėdama kažko jų paklausti, paklausti, kodėl mano sielai buvo taip gera pajusti laisvę, paklausti, ar tai dar kada nors pasikartos, bet nenorėjau klausti - kodėl. Šio atsakymo žinoti nenorėjau. Žinojimas kartais, o šiaip ir dažniausiai, yra pernelyg sunkus. Taip, dabar Jis mano gyvenimo dalis, tai, ko visad norėjau - žinojimo. Vis galvojau ar aš Jo verta, bet niekad nesusimąsčiau, ar man Jo tikrai reikia..? Dabar jau nėra kelio atgal, jau per vėlu svarstyti kodėl visa tai vyksta, nors ši mintis aplanko gana dažnai. Likusias valandas iki ryto tiesiog sėdėjau žiūrėdama į dangų. Mintys keitė viena kitą, atnešdavo kokį subruzdimą galvoje, o paskui vėl plaukdavo harmoninga upe. Žvilgsnį į žvaigždes pakeitė žvilgsnis į bundantį rytą, o pokalbis su jomis virto pokalbiu su rasa, žėrinčia ant augalų. Jos dabar buvo Žemės žvaigždės. O kai nubus pasaulis, jos sėdės priešais langą, žiūrės į žmones ir galvos, kodėl jie skuba, kodėl klysta, kodėl su jomis kalbasi. Jos stengsis surasti atsakymus į nakties klausimus, o kai žmogus vėl į jas kreipsis, pasakys atsakymus, žinoma, jei žmogus norėsis klausytis. Jei ne - jie susitiks tyloje, ramybėje, jaukume ir mėgausis vienas kito buvimu, tobulumu ir tuo pačiu neišbaigtumu. Kalbėsis nebyliai, ne žodžiais, bus ne kambaryje priešais langą, ne danguje, ne žolėje - jie susitiks beribėje erdvėje, kur juos ves jų Šviesa, kur jų egzistencija suvoks esanti nuostabi, suvoks esanti laisva - tai bus jų kalba, kuria kalbėsis ir suras atsakymus į Žinojimą, į vienas kitą. Neliks nei baimės, nei abejonių, nei nežinojimo, nei dangstymosi kaukėmis - bus tik jie - laisvi ir ramūs, mokantys ir nuoširdūs. Ir pasiliks toje Šventėje tol, kol vėl susitiks Erdvėje ir Šviesoje. Ir dėkos vienas kitam už buvimą, už pokalbį, už pojūčius, net už klaidas.

Rodyk draugams

Tarpduryje stovėjo Brancas - Baltųjų raganių vadovas.

- Užeikite, - paraginau, ir jis žengė per slenkstį.

- Eini teisinga linkme.

- Gerai… Kaip suprasti? - nustebau.

- Tu pirmoji išsiaiškinai savo galias. Kad sugebėtum jas suvaldyti, visų pirma turi žinoti ką turi valdyti.

- Bet… tai tik mano spėjimai.

- Bet tu eini teisinga linkme, - pakartojo.

- Dėkui.

- Pasinaudok pirmosiomis tavo išsiaiškintomis galiomis, kad surastum trečiąją. Tu ypatinga. Kiti visdar laikosi susigriebę už galvų, o tu, atrodo, esi rami.

- Aš maniau, kad tai sienos nepraleidžia svetimų minčių..?

- Tam tikra prasme taip. Tik tai ne tavo kambario sienos, - paplekšnojo ranka sieną, - tai tavo pačios barjeras, kurį mokomės pasistatyti, kad suvaldytume savo gebėjimus. Man pačiam prireikė poros savaičių, kol suvokiau, kas tai yra.

- Ar… tai blogai? - paklausiau sutrikusi.

- Ne, juk pati tai žinai. Visgi tai nereiškia, kad gali visiškai atsipalaiduoti - tau dar daug ką reikia išmokti; kaip ir visiems kitiems. Bet net Besaras pastebėjo tavo nepaprastą Jėgą, pajuto, jog tu ypatinga.

- Ar todėl jis neleido man pasirinkti?

- Tavo pasirinkimas buvo tavo pasąmonėje. Tu žinojai, ką renkiesi ir žinojai tai dar neturėdama vienos iš savo galių. Tiksliau turėjai ją, bet ji nebuvo pažadinta, bet nepaisant to, tu sugebėjai ja pasinaudoti.

- Bet ar jums neatrodo netaktiška liepti tinktis nežinant savo pasirinkimo reikšmės, kliaujantis vien žmogiška intuicija, gal net stereotipais?

- Viskas yra įrašyta Likimuose, tik jie nusprendžia pasirinkimus: pasirenkame tai, kas jau buvo numatyta ir nuspręsta už mus Likimo. Raganiai fatalistai.

- Maktub?

- Ką? Na taip, “įrašyta”, kaip sako musulmonai.

- Tai vadinasi, kad aš pasipriešinau savo įrašui? Savo Likimui ir Angelo Sargo sprendimui?

- Na… Nežinau, - giliai atsiduso tardamas žodžius.

- Kodėl viskas taip sudėtinga? - garsiai pamąsčiau.

- Niekas ir nesakė, kad bus lengva, - Kristinos žodžiais tarė. - Na, aš jau eisiu, Besaras kviečia į posėdį.

- Ar jūs niekada nemiegate? - pajuokavau, mėgindama nuvyti ore susikaupusią įtampą.

- Miegame, - nusišypsojo. - Labanaktis, tiksliau, labo ryto.

“Pagaliau, - tariau sau, - pagaliau noriu miego!” - ir griuvau į lovą.

Atrodė, jog miegu visą amžinybę, maniau, kad nubusiu ir viskas bus pasibaigę kaip baigiasi nuostabiausi sapnai, sapnai be pabaigos. Visgi nubudau tame pačiame kambaryje, kuriame prieš užmigdama kalbėjau su Baltuoju. Kaip visada pažiūrėjau, kiek valandų: rodė dešimtą valandą ryto.

“Šaunu, pramiegojau visą parą…” - suburbėjau sau po nosimi.

“Velnias!” - pašokau ieškoti tvarkaraščio. “Jei aš miegojau visą parą, vadinasi greičiausiai jau vėliuoju į mokymus! Aha… įdomu, kuri savaitės diena… Jei atvažiavome čia šeštadienį, visą sekmadienį miegojau, reiškia pirmadienis” - mėginau “surišti galus”. Greit apsirengiau, pora kartų perbraukiau plaukus šepečiu ir šokau pro duris.

“Blyn!” - grįžau atgal, pasigriebiau sąsiuvinį bei rašiklį, ir tekina pasileidau ilgais koridoriais. Užlipau į trečią aukštą - jis buvo tuščias. Sulėtinau žingsnį besidairydama į kabinetų numerius. Sulaikiau kvėpavimą ir… atsitrenkiau į užrakintas duris.

“Nieko nebesuprantu, - buvau tikrai sutrikusi. - Man reikia ko nors, kas visa tai paaiškintų”. Nusprendžiau paiešoti mamos kambario - gal ji ką nors žinos, jei tik rasiu ją neišėjusią į užsiėmimus. Pamėginau prisiminti kambario numerį, pakabintą ant jos raktų. Netrukus pasibeldžiau į jos duris.

- Labas rytas, - tarė atidariusi duris, - užeik.

- Kodėl tu ne užsiėmimuose?

- Kokiuose dar užsiėmimuose? Argi Didysis nesakė, jog turime vieną laisvą dieną?

- Na taip… Dabar man viskas aiškėja, - garsiai pamąsčiau.

- Kas aiškėja?

- Įsivaizduok, nubudau, žiūriu - dešimta valanda ryto, o miegoti nuėjau aštuntą. Miegojau taip saldžiai, kad nubudusi pagalvojau, jog pramiegojau visą parą.

- Geras, tas pats ir man atsitiko, bet įsijungusi kompiuterį pamačiau, kad data sekmadienio.

- Matai kaip… Na, manau, kad dar ne tokių nuotykių teks patirti raganiškame pasaulyje.

- Tai jau tikrai, - pritarė, - gal nori arbatos?

Sėdėjome mamos kambaryje ir gurkšnojome žaliąją arbatą - ji mano mėgiamiausia. Kalbėjomės apie įspūdžius iš Lugnasado šventės, svarstėme, kas mūsų laukia, spėliojome, kas vyksta už Dvaro vartų.

- Ar jau išsiaiškinai? - netikėtai net ir sau paklausiau.

- Ką išsiaiškinau? - sutriko.

- Na…, - akimirką dvejojau ar turėčiau jai papasakoti apie mano ir Branco pokalbį, - kokias galias įgavai?

- Hmm… na apie prakeikimo galią, kurią man perdavė senelė, jau seniai žinau.

- Man atrodo, jog vienas ženklas herbe reiškia vieną galią. Matai, - paėmiau jos ranką ir patraukiau link savosios, - pas mane yra trys ženklai, o pas tave du. Vadinasi tau dar vieną galią reikia išsiaiškinti.

- Na gal… O tu? Ar jau išsiaiškinai savąsias?

- Na, manau, jog akies simbolis reiškia gebėjimą skaityti mintis. Jaučiu kaip nuolat galvoje sukasi svetimos mintys.

- Ir apie ką dabar galvoju? - pajuokavo.

- Galvoji, ką aš dabar atsakysiu, - ironiškai atsakiau. - O iš tikrųjų tai dabar galvoji, kad Nora žiūri pro langą ir laukia mūsų.

- O, tikrai, - nudžiugo. - O daugiau neišsiaiškinai?

- Dėl kitų dar nesu įsitikinusi. Matai: ir pas tave , ir pas mane herbe yra skeptras, vadinasi turime tą pačią galią.

- Aha, vadinasi arba prakeikimo, arba kažkokią kitą…

- Kurią reikia išsiaiškinti, - pabaigiau jos mintį.

Su mama prie arbatos puodelio kalbėdavomės valandų valandas. Šis pokalbis irgi buvo vienas iš tokių, tik nuolat mąsčiau apie tai, ką kalbu - baiminausi, kad pasakysiu ką nors, ko nederėtų. Visgi gebėjau valdyti minčių srautą, ir tai man buvo labai keista: girdėjau mamos mintis tik tada, kai norėjau jas girdėti. Nejaugi taip greit įvaldžiau barjerą, apie kurį kalbėjo Brancas? Slapta didžiavausi savimi ir nekantriai laukiau rytdienos, knietėjo kuo greičiau suvokti viską, kas dabar vyksta mano gyvenime, kaip pasinaudoti gautomis dovanomis, kaip jas pritaikyti skirtoje misijoje: padėti žmonijai. Įdomu, ar gavę ir pajutę tokią jėgą, naujieji raganiai nepamirš tikslo? Ar nenaudos jos vien savanaudiškais tikslais?

Įvairios mintys, kaip įprasta, sukosi galvoje, tik šįkart jos buvo grynai mano. Sėdėjau krėsle priešais kambario langą ir stebėjau pasakišką mėnulio pilnatį, aplink žibančias žvaigždes; klausiausi vasaros nakties garsų bei akimis ieškojau tų dviejų žvaigždelių, į kurias spoksodavau būdama paprastu žmogumi. Mėginau prisiminti mintis ir svajones, sudėtas į jų spindesį. Visgi suvokiau, jog ne visos mano svajonės išsipildė. Tiesą sakant, pasijutau net šiek tiek apmaudžiai: kai pačios nerealiausios svajonės pildėsi, paprastos ir žmogiškos visdar buvo nepasiekiamos. Mano Tuščioji Dėžutė visdar buvo dykuma.

Rodyk draugams

Visi tapo nejaukiai įsitempę, judėjo vangiai, lyg skaudėtų visą kūną, baugiai dairėsi vienas į kitą: šiuo metu švęsti nebuvo tinkamas laikas. Naujos galios buvo tai, kas varžė betkokius iš pažiūros nesudėtingus veiksmus - net kalbėti buvo labai sunku ir keista.

Mintyse nuolat plaukė sutrikusių naujų raganių emocijos. Viena netyčia paklydo tarp maniškių: kodėl mums viską paaiškina tik tada, kai priimame sprendimus? Kodėl mes pirma pasirinkome pusę, o tik paskui sužinojome, ką renkamės? Atpažinau šiuos klausimus ir savyje. Visgi susitelkti ties logišku atsakymu nesugebėjau - galva tiesiog ūžte ūžė, žinojau, kad taip jaučiasi kone visi čia esantys ir nesugebantys valdyti naujų gebėjimų, savo nerealiausių svajonių. O juk svajodami įsivaizduojame, jog viskas yra paprasta, nereikia nieko aukoti, viską puikiai suvokiame ir valdome padėtį. Gyvenimas yra kur kas sudėtingesnis, netgi išsipildžius toms svajonėms.

Staiga nežinia iš kur pasigirdo nepaprasta, stebuklingo skambesio melodija. Visi sukluso ir pajutau, kaip chaosas dingsta iš minčių, o įtampa apleido kūną.

- Taigi pagrindinė Lugnasado dalis baigta, - pranešė Besaras. Dabar kiekviename jūsų slypinčios galios yra pažadintos ir sustiprintos. Taip pat jūs visi įgijote didelę ištvermę, o jūsų proto galimybės yra daug didesnės nei paprastų žmonių, todėl jums nebus sunku išmokti raganavimo paslaptis. Mokymai prasidės poryt, tad turėsite truputį laiko įsikurti, susipažinti ir apsiprasti. Tvarkaraščius rasite savo kambariuose. Na o dabar kviečiu visus pavakarieniauti ir pasilinksminti!

Šventė šurmuliavo kone visą naktį, bet pavargę nesijautėme. Spėliojome kam kokios galios teko, lyginome savo herbus: supratome, kad vienodi ženklai reiškia vienodas galias. Pastebėjome, jog vienų herbuose puikavosi vienas simbolis, kitų - du, ir tik maniškyje buvo sukombinuoti trys ženklai, tačiau išskirtine nesijaučiau. Pokyliui begęstant Didysis Raganius pakvietė visus susirinkti prie savo pusės vadovo ir mums buvo išdalyti kambarių raktai: kiekvienas gavo po atskirą kambarį. Brancas palydėjo mus iki antro aukšto, kur tęsėsi ilgi, platūs koridoriai su daug durų palei sienas. Priėjau savąsias: 379 kambarys. Pravėrusi duris nustebau: tikėjausi mažo kambarėlio su vienu langu, lova, spinta ir stalu, tačiau jis buvo didžiulis (o aš mėgtu erdvę), įrengtas pagal man skonį (kukliai, bet labai jaukiai). Jis atrodė kaip standartinis vieno kambario butas: nedidukė virtuvė, atskirta nuo kambario širma, vonia. Stebėjausi, kaip tiek kambarių gali tilpti tokiame dvare. Nors jis nebuvo mažas, bet tūkstančio tokių “butukų” jis tikrai negalėtų sutalpinti. Nors nebuvau pavargusi, bet kritau į lovą, kaip daro žmonės, apsigyvenę prabangiame viešbučio numeryje.

Staiga pajutau keistą dežavu jausmą: ne tokį, kai įvyksta kažkas, ką jau esi matęs, bet kai jauti, kad kažkas neabejotinai turi įvykti, bet nežinai, kas. Akimirką pamaniau, jog tai vizija, bet ji kaip greit pasirodė, taip greit ir išnyko, nespėjus nieko suvokti. Turbūt tai buvo kažkas, kas yra susijęs su mano galiomis. Vieną gebėjimą, kuris man taip trukdė šventės metu, jau išsiaiškinau: manau, kad tai gebėjimas skaityti mintis ir herbe jį vaizduoja akis. Skeptro ženklą turi mama, bet tikrai žinau, kad tai nėra minčių skaitymo simbolis, nes būčiau tai pamačiusi jos mintyse. Jei mama išsiaiškins skeptro reikšmę, ir aš ją žinosiu, nes tai ta pati galia. Trečiosios galios vis dar nepajutau. Visgi jaučiausi ramiau jos nežinodama, nes nebuvau įsitikinusi, kad sugebėčiau visas tinkamai suvaldyti.

Nors pagaliau gavau progą vėl pasinerti tik į savo mintis (dėkui storoms sienoms), atkuto ir žmogiškas smalsumas. Atsikėliau iš lovos ir ėmiau apžiūrinėti kambarį: įkišau nosį į plačią spintą - joje buvo krūva nuostabių drabužių, apžiūrėjau spinteles - jose radau visus namų apyvokos reikmenis, knygas, maisto. Vonia buvo išklota jaukios persikinės ir baltos spalvos plytelėmis. Pastebėjau kambaryje stovintį nešiojamąjį kompiuterį ir įsijungiau jį, nudžiugau radusi įrašytą savo mėgstamą žaidimą ir muziką. Jau buvau beketinanti paleisti žaidimą, kai susimojau kiek valandų - buvo septinta valanda ryto. Turbūt dėl pagerėjusios ištvermės ir nejutau nuovargio. “Gerai, bus proga sulieknėti” - pagalvojau, ir staiga lyg iš dangaus kambaryje atsirado treniruoklis. “Kas čia per stebuklai?”- nustebau, ir tada prisiminiau Besaro žodžius: “Rasite viską, ko jums gali prireikti viešnagės metu”.

Mano naujus džiaugsmus nutraukė beldimas į duris. Jutau, kad tai didelę galią turintis asmuo.

Rodyk draugams

Minia dar kartą nuščiuvo. Jutau, kad toji figūra ant laiptų kažko ieško akimis, žvilgsnis smelkiasi į kiekvieno vis dar stovinčio sąmonę tarsi norėdamas kažką joje atrasti: galbūt nepasitikėjimo ar abejonės lašus, galbūt nekantrumą ir atsidavimą tam, kodėl mes čia. Jaučiausi keistai, nes nejutau nieko: nei abejonių, nei nekantrumo. Mintys ir sąmonė buvo tuščia. Gal tai to keisto žmogaus - raganiaus, vis dar neatitraukiančio akių, įtaka?

- Sveiki atvykę! - tarsi perkūnas iš giedro dangaus nuskambėjo Jo balsas ir tyloje susikaupusi įtampa staiga dingo. Nusileido keletą laiptelių žemyn, ir mes išvydome jo veidą. Tai buvo tas pats žmogus, kurį mačiau dvaro vitražiniame lange: senas, pražilęs sidabru, toks kokie dažniausiai reiškia išmintį ir fantastiniuose filmuose vaidina burtininkus ar mokytojus. Tiesa, dabar mano gyvenimas ir buvo vienas didelis fantastinis filmas, kurio režisierius senas bohemikas ir niekad nežinai, ką jis kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, minutę ar akimirką sugalvos.

Visi pagarbiai linktelėjo galvas nedrįsdami atsakyti balsu - visgi šiek tiek įtampos liko, tik šį kartą ją kėlė paprastas žmogiškas jaudulys prieš svarbų įvykį. Pažvelgiau į mamą - ji buvo susikaupusi ir rami, giliomis akimis žiūrėjo į Didįjį Raganių ir akimirką pagalvojau, kad ji “atsijungusi”.

Apie šią akimirką, kai stovėsiu tarp būsimų ir esamų raganių, mąsčiau ne vieną kartą ir kaskart mėgindavau įsivaizduoti tą jausmą, kurį jaučiu dabar. Tiesą sakant, viskas atrodė lyg sapnas, kuriuo niekaip negali patikėti, o ir nubusti nesinori, nes tai kažkas naujo, apie ką nuolat galvojai, bet nežinojai savo minčių.

- Gerbiami būsimi ir esami raganiai, esu labai dėkingas, kad nesuabejojote savo prigimtimi ir esate čia - Brukso dvare - pasiryžę priimti naują gyvenimo iššūkį ir daryti tai, apie ką net nesate pagalvoję. Šiandien prie mūsų prisijungs daug naujų, stiprių ir pasiryžusių gelbėti pasaulį raganių. Šiandien bus pažadintos jūsų pasąmonėje glūdinčios jėgos ir energija, kuri bus nukreipta į jūsų kūno, dvasios ir proto galimybes, kuriomis privalėsite naudotis taip, kad nepakenktumėte sau ir kitiems ir gebėtumėte įvykius pakreipti į teigiamesnę pusę. Todėl po pasąmonės galių pažadinimo jūs būsite apmokyti, kaip su jomis gyventi ir kreipti teisinga linkme. Mokymai vyks šiame dvare individualiai pagal kiekvieno gebėjimus. Čia jūs būsite apgyvendinti ir įkurdinti atskiruose kambariuose. Kiekviename kambaryje rasite viską, ko jums gali prireikti viešnagės metu. Beje, dėl žmogiško darbo ir mokslų nesijaudinkite.  Mes esame specialioje laiko kapsulėje: viena diena už jos ribų yra vienas mėnuo dvare, taigi jei besimokydami čia užtruksite metus, realiai bus praėję tik 12 dienų. Jūsų šeimoms bus pranešta, kad jūs užtruksite kelias ar keliolika dienų kelionėje, visi su tuo susiję nesklandumai bus sutvarkyti, tad galite būti ramūs. Jokiu būdu neišeikite iš dvaro zonos be vyresniųjų raganių žinios, nes galite rimtai nukentėti. Beje, jokios ryšio ir interneto priemonės susisiekti su artimaisiais neveikia dėl laiko skirtumo, todėl ir sakėme jų nesivežti. Tai tiek informacijos, o dabar pradėsime įšventinimą į raganas. Galite visi atsisėsti.

Susėdome į aukštas kėdes, išstatytas palei sienas. Į menę įėjo dar du raganiai: vienas vilkėjo baltą kitas juodą mantiją. Didysis Raganius atsistojo priešais, jam iš šonų - kiti du. Pakėlė ranką duodamas ženklą ir buvo atnešta didžiulė, įvairiais raštais išgraviruota, sidabrinė taurė. Didysis Raganius akimirksniu įžiebė joje ugnį.

- Kviesime jus vardais prie taurės, apeigoms reikės jūsų atsivežto juodo drabužio.

Visi sušurmuliavo ieškodami atsivežtų drabužių ir po akimirkos jau sėdėjo nekantriai žvelgdami į taurę.

- Viktorija, Laimos ir Artūro dukra, - pašaukė Raganius. Nuščiuvau, nejaugi aš buvau kviečiama pirmoji?

Atsistojau, rankose laikiau savo mėgstamą juodą golfą ir žengiau link taurės.

- Viktorija, ar sutinki, kad būtų pažadintos tavo pasąmonės jėgos ir galios, o mainais prisieki ištikimybę Raganoms, jų prigimčiai ir pasauliui?

- Sutinku, - žodis išsprūdo taip lengvai, kad net nepajutau, kaip jį ištariau.

- Ar tavo sprendimas yra tvirtas, ar tu jį priimi niekieno neverčiama?

- Taip.

- Kurią… - Raganius nutilo ir suglumo. Valandėlę mąstė. - Tuomet kaip savo energijos įrodymą sudegink taurėje savo juodą drabužį. - Juodojo ir Baltojo raganių veiduose pastebėjau nuostabą, kuri nedavė ramybės ir man: kodėl Raganius nebaigė klausimo.

Priėjau arčiau taurės, įdėjau į ją savo rūbą ir jis suliepsnojo mėlynai. Staiga užplūdo energija, kūną pakėlė nuo žemės, aplinkui mačiau ryškiai mėlyną aurą. Žinojau, jog tai mano auros spalva, kažkada Kristina stebėjo ją. Ji jau nuo vaikystės geba matyti žmonių auras ir nuolat stebėdavosi, kai matydavo šviesą virš galvų. Jaučiausi itin lengva ir energinga. Nusileidau ant žemės. Sudiegė dešiniąją plaštaką tarp nykščio ir smiliaus. Refleksiškai susigriebiau už rankos ir pažvelgiau į ją: viršutinėje plaštakos pusėje tarp nykščio ir smiliaus atsirado ženklas, panašus į herbą. Jis vaizdavo akį, gyvatę ir skeptrą.

- Tai tavo galių simboliai tavo herbe, šį ženklą gali matyti tik Raganiai. Sveikinu įsijungus į Raganų tarpą! Tu esi Baltoji ragana. Tai Baltųjų raganių vadovas, - parodė ranka į raganių balta mantija. Šis linktelėjo.

- Mano vardas Brancas, -prisistatė Baltasis ir davė ženklą stoti šalia jo. Atsistojau.

Ėmiau svarstyti, kokias galias įgavau. Žinau, jog turiu gerą intuiciją, mokykloje net žaisdavau su mokytojais, mėgindama atspėti, ką jie ketina pasakyti. Arba paprastame kasdieniniame pokalbyje pasakydavau mintį, kurią norėjo išreikšti pokalbio dalyviai. Iki šiol maniau, jog tai paprasčiausi sutapimai.

Į galvą ėmė plūsti įvairios, deja jau ne mano, mintys. Skirtingi balsai vis kažką mąstė, kalbėjo su niekuo, pynėsi viena per kitą taip, jog nebegalėjau susikaupti ir susigriebiau už galvos ir vos susilaikiau neliepus visiems užtilti. “Kas jai yra?”- mintyse ne vienu balsu išgirdau šį klausimą.

- Kristina, Vitalijaus ir Birutės dukra. - Didysis pašaukė kitą būsimą raganą. Tai buvo mano Kristina. Ji pakilo nuo kėdės, rankose laikydama savo mylimą, mano dovanotą skrybėlę.

- Kristina, ar sutinki, kad būtų pažadintos tavo pasąmonės jėgos ir galios, o mainais prisieki ištikimybę Raganoms, jų prigimčiai ir pasauliui?

- Sutinku, - taip pat lengvai ištarė.

- Ar tavo sprendimas yra tvirtas, ar tu jį priimi niekieno neverčiama?

- Taip, - sukrenkštusi atsakė.

- Kurią… pusę renkiesi: juodųjų ar baltųjų?

Kristina suglumo. Dabar jau supratau ko manęs nepaklausė Didysis - jis neleido man pasirinkti.

- Baltųjų.

- Tuomet kaip savo energijos įrodymą sudegink taurėje savo juodą drabužį. - Ji padarė tą patį ką ir aš. Menė nuo ugnies nušvito gelsva spalva, o Kristina pakilo nuo žemės. Pakėlė ranką - turbūt nudiegė. Pažvelgė į ją. Jos mintyse regėjau herbą: rožė ir raktas.

- Sveikinu įsijungus į Raganų tarpą. - pasveikino Raganius. Kristina atsistojo šalia manęs, paėmė ranką ir suspaudė ją.

Ceremonija tęsėsi ir vis daugiau naujų raganių stovėjo mūsų gretose. Mano mama taip pat pasirinko baltųjų pusę, jos herbe puikavosi skeptras ir kalavijas. Galų gale ir juodųjų ir baltųjų pusėje stovėjo maždaug vienodas skaičius raganių.

- Juodųjų ir baltųjų pusės - tai ne gėris ir blogis, tamsa ir šviesa kaip įprasta manyti, - prakalbo Didysis, ceremonijai baigiantis. - Tai jūsų galių tipas. Baltųjų galios paremtos mentaliniais gebėjimais, o juodųjų - fiziniais-materiniais. Jūs nebūsite konkurentai, privalėsite dirbti išvien. Jums padės jūsų vadovai: baltųjų - Brancas, juodųjų - Pretas. O mano vardas Besaras. Na o dabar kviečiu visus į inicijavimo puotą!

Rodyk draugams

Iš rankų iškrito arbatos puodelis ir apsiplikiau koją.

- Po velnių! - pašokau ieškoti muilo. Jaudulys prieš kelionę darė savo ir kiekvienas išsprūdęs iš rankų daiktas tą rytą atrodė lyg Likimo siunčiamas ženklas, kad suabejočiau savo pasirinkimu. Visgi, stengiausi laikytis. Mama taip pat buvo nerami.

- Paliksiu Augiui raštelį, - apie mūsų kelionę ji jam iki šiol neprasitarė.

- Įdomu, kiek laiko mes Ten užtruksim… Palik Augiui pinigų, manau…

- Aha, paliksiu truputį, - ėmė rašyti laiškelį. Baigusi atsinešė piniginę ir padėjo 50 litų po rašteliu. Giliai atsiduso.

Pabučiavau Norą į kaktą, mama perbrakė ranka jai per nugarą:

- Saugok namus ir Augį, kol mūsų nebus, - žengėme pro duris.

- Ar viską pasiėmėme? - paklausiau dėlviso pikto.

- Manau, taip, - apsičiupinėjo kišenes ir pradėjo kuistis rankinėje.

- Ko ieškai?

- Telefono, turbūt palikau, einu pasiimti.

- Nereikia! Juk sakė neimti telefonų. Na, aš pasiėmiau tik dėl muzikos, tai gali būti rami.

- Na gerai.

Širdis daužėsi it pašėlusi, tad nusprendžiau pamėginti susikaupti. Įsijungiau muziką, užsidėjau ausines. Visgi vieną išsiėmiau iš ausies, kad girdėčiau, ką kalba mama. Dabar ji mėgino nustatyti navigacijoje kelionės tikslą.

- Vikte, gal tu geriau suprasi, kaip tą daiktą nustatyti?

- Palauk, - pasilenkiau link navigacijos, tačiau dar nespėjus prisiliesti ekrane nušvito kelionės tikslas. - Na va, matai, net stengtis nereikėjo.

- Aha… - mama vėl giliai atsiduso ir jos jaudulys pasklido po visą automobilį, susimaišė su manuoju ir vos pajudėjus iš vietos apėmė tokia ramuma, kokios dar neteko justi. Tapo taip gera ir lengva, kad maniau tuoj imsianti skrieti su vėju virš medžių viršūnių, kurias stebėjau pro automobilio langą. Pastebėjau mamos akyse tą patį ramumą ir šypseną jos siaurose lūpose.

- Jūs pasiekėte kelionės tikslą, - lyg žadintuvas po saldaus sapno nuskambėjo navigacijos balsas.

- Kaip greitai, - nusistebėjau.

- Aha, tikrai, - įsuko į aikštelę.

Išlipome iš automobilio ir mus pasitiko tas pats tamsiaplaukis vaikinukas, plaukus sušukavęs į skiauterę.

- Sveikos atvykusios! - pasveikino.

- Malonu, - sykiu su mama tarėme ir nusijuokėme.

- Prašome prisijungti prie mūsų. Visi renkasi ant kalno. Aš jus palydėsiu.

- Gerai, - mama užrakino automobilį.

- Muzikos klausaisi iš telefono? - netikėtai paklausė vaikinukas. “Dabar visai norėčiau sužinoti jo vardą” - pamaniau.

- Taip.

- Na, bet kitaip jo ir nepanaudosi. Mano vardas Mantas, - nusišypsojo.

- Malonu, - pažvelgiau į mobiliojo telefono ekraną ir visai nenustebau, jog visiškai buvo dingęs ryšys. - Aišku, - pridūriau.

Kalno viršūnėje stovėjo nemaža minia būsimų ir esamų Raganų ir Raganių. Prisijungėme prie jų. Staiga pajutau piršto baksėjimą man į petį. Atsisukau.

- O, Dieve! Ką tu čia veiki? - iš nuostabos atšokau atgal.

- To paties galiu paklausti ir tavęs, Bendrakeleivi, - nusišypsojo Kristina.

- Na negaliu sakyti, kad nesitikėjau tavęs čia sutikti. Tu čia su tėčiu?

- Ne. Su juo viską “užraukiau”. Su mama aš čia.

- Tai ir tavo mama..? - nebaigiau klausimo.

- Deja, taip…

- Nemanai, kad kai ką čia sutiksi?

- Nežinau, manau, kad ne. Jam žmonės nerūpi.

- Na taip… Vistiek gerai, kad susitikome čia, bus proga atnaujinti Ryšį.

- Būtinai! - kaip visada entuziastingai sušuko Kristina.

Buvau eilinį kartą priblokšta. Kad Kristina ragana, tai aš senokai įtariau, tiksliau žinojau, bet kad jos mama… Labiausiai tikėjausi ją čia išvysti su tėčiu.

- Gana svarstyti, - Mantas padėjo ranką ant mano peties.

- O… ką? - nustebau.

- Jau visi susirinko, eikite į autobusą.

- O mūsų automobiliai? - išgirdau klausimą choru.

- Duokite raktelius, mes juos saugiai pastatysime į garažą, - ėmė surinkinėti raktelius. Visi nesiginčydami pakluso, bet šį kartą savo valia.

Susėdome į baltą, dviaukštį autobusą ir pajudėjome link Dvaro. Bent jau aš taip maniau…

Kelionė truko kokias penkias minutes, bet niekas nesuprato, kur mes galėtume būti; šios vietos net čionykščiai nebuvo matę.

Išlipome erdviame kieme, kuris labiau priminė aikštę ar parką, negu kiemą. Pakėliau akis link dvaro. Baltas, prabangiai atrodantis dvaras nepriminė jokio iki šiol matyto pastato, net nuotraukose. Dideli vitražiniai langai, vaizduojantys seną Raganių ir prieš jį stovintį jauną su juodu šaliku rankose, atrodė stebuklingai. Priešais dvarą augo nepaprasto grožio gėlynas, o iš šonų - žaliavo kruopščiai prižiūrėtas parkas su akmenimis grįstais takeliais. Pro medžių lajas skverbėsi auksiniai saulės spinduliai. Po kojomis gurgždėjo baltas žvirgždas. Įžengėme į šviesią menę. Ant aukštų sienų plačiuose, paauksuotuose rėmuose puikavosi paveikslai. Prie sienos stovėjo senas, rudas fortepijonas, o menės gale esančioje vitrinoje  - nepaprasto grožio žiemos sodas.

Staigus energijos gūsis vos neparklupdė ant kelių, susvyravau, bet likau stovėti vietoje. Minia nuvilnijo. Ant laiptų pasirodė seno žmogaus figūra.

Rodyk draugams

Neramios mintys kankino nuo spontaniško džiaugsmo iki beviltiško silpnumo. Vienavertus, visa tai, kas vyksta atrodė lyg pasaka, svajonė, kuri neturėjo (tiesiog neįmanomai) išsipildyti. Keisto sutapimo šypseną keitė nerimas dėl būsimo sprendimo. Kaip žmogus turėtų jaustis, suvokęs, jog pati nerealiausia jo fantazija beldžiasi į ramų gyvenimą? Kitavertus, suvoki, jog turi prisiimti atsakomybę ne tik už tai, ką darai, bet ir už tai, apie ką galvoji. Kiekviena mintis įrašoma į Likimo knygą ir laukia materializavimosi akimirkos. Ir štai - mano rankose mano pačios Likimo knyga, mano atsakomybė. Ne tik už save, bet ir už šeimą, draugus, net būsimus bendrakeleivius. Jei įlipsiu į tą traukinį, privalėsiu važiuoti iki galutinės stotelės, nes išlipus tarpinėje stotelėje, kuri skirta ne man, paklysiu ir grįžti bus sunku.

Gyvenimas bėga ir keičiasi kaip vaizdai, kuriuos stebiu pro traukinio langą. Žvilgsnis sustoja ties medžių viršūnėmis, žmonėmis, pastatais, nukrypsta į bėgius… Ir aš turiu gebėti mokytis iš tų greitai bėgančių vaizdų ir spręsti, kurie verti dėmesio interpretuojant ženklus.

Nerišlios mintys blaškėsi galvoje. Įstojau į biomedicininę diagnostiką. Tai ne pats idealiausias variantas mano užsibrėžtam “pasaulio gelbėjimo” planui, bet visgi žingsnis. Gal taip ir geriau. Priimdama Raganų įstatus galėčiau mesti mokslus ir mokytis to, kas tikrai pagelbėtų pasauliui. Šią akimirką nebijau būsimų sunkumų. Noriu keistis ir keisti žmones, pasaulį, tikslus.

Pajutau, jog rankose laikau savo pamėgtą juodą golfą ir keistąjį laišką. Vėl buvau “atsijungusi”. Skambutis į duris. Nuėjau atidaryti. Prieš mane stovėjo vidutinio ūgio tamsiaplaukis vaikinukas, plaukus sušukavęs į nedidukę “skiauterę”. Ant smakro puikavosi barzdelė. O jo akys… nepanašios į normalaus žmogaus.

- Laba diena. Lugnasadas vyks rugpjūčio pirmąją dieną, dvyliktą valandą dienos. Renkamės ant Raganų kalno, iš ten būsite palydėti į Dvarą, - nė nespėjus man pasisveikinti išbėrė kaip žirnius.

- Aišku, dėkui už informaciją. Pasistengsime rasti kelią, -  šiek tiek suglumusi atsakiau.

- Neabejokite. Su savimi neimkite ryšio priemomių, nes jų paprasčiausiai neprireiks. Nepamirškite juodo drabužio. Jo rengtis nereikia, tiesiog turėkite su savimi.

- Gerai. O kiek laiko vyks šis susirinkimas?

- Na… teoriškai pora dienų, bet praktiškai… niekas nežino… - numykė.

“Įdomu, ką tai reiškia ir kur mes veliamės…?” - išdrįsau pagalvoti.

- Neabejokite, - pakartojo, - viskas bus gerai. Jūs “veliatės” ten, kur jūsų reikia.

- Ar jūs..? - nespėjau baigti klausimo.

- Taip, skaitau mintis, - atsakė. Tapo šiek tiek nejauku.

- Matau, jums nejauku. Nieko, priprasite. O aš jau išvykstu.

- Gal…?

- Ne, arbatai neturiu laiko, - vėl pertraukė mano klausimą. - Iki pasimatymo.

- Viso gero.

- Lauksime jūsų atvykstant. Neabejokite, - dar kartą pridūrė.

- Gerai, - tariau ir grįžau namo.

Nora tik dabar sureagavo, jog kažkas buvo atėjęs ir pradėjo loti. Nejaugi ji negirdėjo durų skambučio, kurį paprastai ir aploja..? Supratau, jog tai buvo tinkamas žmogus. Tiksliau raganius. Tik dabar pajutau, jog širdis lipa per gerklę. Tai tik vienas galingas asmuo, o kaip jausiuosi visame būryje tokių? Mano ryžtas slopo.

“Neabejok” - vėl galvoje nuskambėjo raganiaus balsas.

“Kągi. Tuomet neabejosiu, - nusprendžiau. - Turiu pasikalbeti su mama apie sprendimą”.

- Mama! - pašaukiau jai grįžus iš darbo.

- Ką?

- Ateik čia.

- Na? - priėjo.

- Jau nusprendei? - paklausiau neužtikrintai.

- Nežinau…

- O kur link krypsti?

- Na, manau čia geras dalykas. Be to sapnavau senelę. Jinai būrė kortom ir tą patį sakė, kai, pameni, atėjus tiems laiškams, kažkaip išsibūriau…?

- Aha. Turbūt čia ženklas.

- Ir dar sakė “neabejok”.

- Neabejok… - pakartojau sau pusbalsiu. - Beje, buvo pasiuntinys.

- Koks?

- Na tas, apie kurį buvo parašyta laiške.

- Na ir ką sakė?

- Sakė, kad Lugnasadas bus rugpjūčio pirmąją dieną, dvyliktą valandą dienos. Renkamės ant Raganų kalno. Pasiimt juodą rūbą, bet jo rengtis nereikia.

- Aišku.

- Ir dar kokis tris kartus pridūrė “neabejok”.

- Hmmm… Na tada… Teks važiuoti. Gal rasim kaip nors. Gal navigaciją reiks pasiskolint..? Bet įdomu ar pinigų turėsim pakankamai…

- Neabejok, - dabar jau aš pridūriau visai neironiškai.

- Na, svarbu apsisprendėm. Gal padės Dievas įgyvendinat tikslus.

“Kažin, ar Dievas padeda raganoms? - juokais susimąsčiau. - Kitavertus, mes žmonės. Kolkas. Turėtų padėti. Jei ne Dievas, tai Likimas ar Angelai Sargai. Jei jau pasiuntė mums tokį pasirinkimą, turėtų padėti ir žengti juo”.

- Kada veši dokumentus studijoms? - mama pertraukė mintis.

- Gal dvidešimt ketvirtą dieną, antradienį. Sandros draugas turėtų nuvešti mus. Na Sandra dar kito etapo laukia, bet palydės mane.

- O, tai gerai. O kaip su buto paieškomis?

- Mama… - pažvelgiau į ją kritišku žvilgsniu ir ji suprato mano mintį.

Rodyk draugams

Vyko karas. Ji pasislėpė namelyje, esančiame kaimelio, šalia kurio vyko mūšis, pakraštyje. Priėjo iš namelio galo ir įlindo pro atplyšusias lentas, kad neatkreiptų niekieno dėmesio. Ji prisėdo ant į kampą sumestų lentų krūvos, vogčiomis žvilgčiodama pro mažus langelius palubėje. Namelis stovėjo prie pat kelio, nors buvo apleistas - tai buvo veikiau sandėliukas, nei namas. Jos širdyje kirbėjo nerimas ir persmelkdavo visą jos kūną, stebuklingai nesužeistą po kovos, vos tik kas praeidavo pro šalį. Staiga ji susimojo, jog neseniai gynė savo šunį nuo iečių - keista, juk ji gyvena 21-ajame amžiuje. Šuo buvo kažkur dingęs ir ji jautėsi velniškai vieniša, jautė kaltę, nors nežinojo ar jis gyvas, ar jai pavyko. Staiga duris, pro kurias bijojo įeiti, kad niekas jos nepastebėtų, pravėrė būrelis žmonių: aukštas tamsiaplaukis vyriškis, keletas sumišusių vaikų, dvi kažkur matytos merginos. Tai buvo senos Jos draugės, kažkodėl pasitikėjimas jomis nebuvo dingęs net karo sąlygomis. Ji paragino visus kuo skubiau įeiti ir uždaryti duris bei pasitraukti nuo langų. Pradėjo ieškoti kalbiuko užkabinti duris, vardan saugumo. Vaikai nusiavė batus ir kruopščiai juos sudėjo kampe ant grindų. Ji liepė apsiauti, kad vaikai nesušaltų, bet to baiminosi, kad gali atsirasti daugiau norinčių prisiglausti, kad nepritrūktų vietos. Kruopščiai išdėlioti batukai tikrai varžė erdvę. Mūšis aprimo, nebesigirdėjo jokių šūksnių net kalbų. Ji suvokė, kad jos pusė laimi, visgi baimė nedingo - dar labiau sustiprėjo. Atsargiai žvelgdama pro langą ji matė miškų pakraščiuose besibūriuojančius sąmokslininkus, vadinasi pavojus dar nepraėjo. Prie kelio sustojo senos laidos žalias kabrioletas - vienas iš karo vadų. Visi esantys viduje įsitempė ir nutilo. Girdėjosi du balsai: vienas vadovaujančio tono, kitas - Jai nepaprastai pažįstamas ir brangus, besismelkiantis į širdį iki pat gyvuonies. Balsai nutilo ir pažįstamos akys pažvelgė Jai į akis. Ji davė ženklą Jam apeiti iš kitos namelio pusės, idant jo niekas nepastebėtų ir jis puikiai tai suprato. Atsisėdo ant suoliuko, stovinčio ilgiu priešais slaptą įėjimą. Ji prisėdo šalia. Viena jos draugių norėjo įsiterpti, bet Jis sumaniai pasislinko arciau Jos. Prisiglaudė. Ji padėjo galvą ant jo peties ir jautėsi nepaprastai laiminga - tokio nuoširdaus artumo ji nuolat laukė ir nebuvo jautusi. Ji žinojo, kad laukia Jo.
- Viską, ką darau, darau tik dėl Tavęs,- prabilo Jis. Ji jau norėjo ištarti tą ilgai brandintą ir tik jam skirtą “Myliu”, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Jis kalbėjo, o ji tegalėjo linksėti galva, ir negalėjo ištarti net “aš taip pat”. Ji suvokė, kad tai  - prisipažinimas meilėje, kurio ji taip ilgai laukė ir apsipylė Laimės ašaromis… (V.N.)

(Čia ne iš “Tuščiosios Dėžutės”)

Rodyk draugams

Auksinės spalvos vokai skleidė keistą energiją, kurią galėjau lengvai pajusti. Žinojau, kad šie du laiškai nėra įprasta reklama ar loterijos agitacija: nebuvo nei antspaudų, nei lipdukų, nei atgalinio adreso. Vis dėlto neskubėjau išsiaiškinti jų turinio kaip įprastai, nors smalsumas labai kankino. Keistuosius laiškus rankos atskyrė nuo kasdieninių, kuriuos kaip visada padėjau ant šaldytuvo. Nežinau kodėl, bet sau adresuotą laišką rūpestingai padėjau į stalčių, o mamos - ant kėdės, kuri stovi jos kambaryje kaip naktinis stalelis. Abejojau, ką apskritai su jais turiu daryti, tačiau veikiau nesąmoningai - tarytum patys laiškai spręstų už mane. Visgi, kertu lažybų, jog šiai korespondencijai pakliuvus į mamos rankas, aš ją matyčiau kaip savo ausis, nesvarbu, koks jos turinys. Nors jaučiau, kad šis laiškas yra kažkas, kas gali pakeisti mano gyvenimą ir yra kažkaip susijęs su tuo, kaip pastaruoju metu jaučiuosi. Galop iš galvos dingo mintys, kuriomis teisinau sau tai, kas vyksta.

Laužiau galvą, kodėl laiškas “neleidžia” jo perskaityti. Tai kodėl tuomet jis apskritai čia atsirado? Dilgtelėjo širdį. Čia, atseit, atsakymas? Vėl dilgtelėjo. Gerai, galvoju, tuomet nebesigilinsiu, nes ši “kalba” pernelyg skausminga. Galbūt jis laukia, kol ateis tinkamas laikas jį atverti, o gal tai turėtume padaryti kartu su mama? Juk jos laiškas identiškas.

Staiga atsistojau nuo kėdės ir nuėjau link mamos kambario. Pakėliau jai skirtą voką ir padėjau prie savojo. Atsipeikėjau stovėdama prie kambario lango. Žvilgtelėjau stalo pusėn - stalčius buvo atviras, jame auksu tviskėjo du laiškai. Viskas aišku, pagalvojau, turbūt tai ženklas, kad turime būti kartu su mama ir kartu sužinoti jų paskirtį.

Trinktelėjo buto durys. Pajutau, jog stoviu prie mamos rankose laikydama tuos du “stebuklus”. Nebesuprantu, ką darau. Sakytum jie mane iškelia į transo būseną ir staigiai grąžina į realybę, o veiksmų neprisimenu. Nusekiau mamai įkandin, ji atsisėdo ant savo lovos ir išsitraukė kortas. Tai pasirodė keistoka, nes tik įėjusi į kambarį ji jų griebėsi, ko įprastai nebūdavo. Vokai ėmė šildyti mano rankas. Staiga pajutau deginimą ir vokai dėl mano reflekso atsidūrė ant žemės.

- Kas buvo? - mama sureagavo. - Kada aš spėjau pasiimti kortas?

- Nežinau… Nudegiau…

Atsargiai patikrinau, ar laiškai nekaršti. Atvirkščiai - jie dabar atrodė besirengią sustingti į ledą. Pakėliau juos nuo grindų.

- Jais, - tariau ir padėjau ant lovos.

Mama taipogi patikrino jų būklę.

- Tai kad jie šalti. Kaip čia gali būti? Paštininkė atnešė?

- Ne. Paėmiau iš dėžutės.

- Ir nėra antspaudo… - ji vartė sau adresuotą laišką rankose. Žvilgsnis nukrypo į kortas.

- Svarbi žinia. Likimo pasikeitimas. Apsisprendimas. Ir daugiau nieko nesuprantu, - sutrikusi ėmė vardinti kortų reikšmes.

- Gal tai kaip nors susiję su šiais laiškais? Keista kažkaip… - mėginau surišti galus. Kitą akimirką abi laikėme rankose šios mistikos kaltininkus. - Einu žirklių, - tariau.

- Nereikia, jie neužklijuoti.

- Tai tuomet tas, kas juos mums adresavo, turėjo pats juos čia atnešti.

- Gali būti, - rimtu tonu tarė mama. Visdar tikėjausi iš jos kaip visada išgirsti “gal čia kokie burtai“, bet šie žodžiai iš jos lūpų neišsprūdo. Jaučiau, kad ji svarsto pasirinkimo galimybes.

- Ką darom?

Tyla. Norėjau paspragsėti pirštais jai prieš akis, bet susimojau, kad šiuo metu to daryti nevalia. Staiga ji paleido laišką iš rankų, o pirštai atsidūrė burnoje - ji irgi nudegė.

- Atidarom, - tarė.

- Juk nudegei.

- Jie ne karšti. Tai ženklas, kad einame teisingu keliu. Jie taip “mąsto”.

- Laiškai?

- Taip. Tiksliau tie, kas juos sukūrė.

- Iš kur žinai? - jaučiau, kad uždavinėju beprasmius klausimus.

- Sužinosi ir tu. Todėl jie čia, - tarė.

Jaučiausi susidūrusi su Likimo Akmeniu, kurį privalau įveikti. Kokį būdą pasirinksiu - taip mano likimas ir pasikeis. Pradėjo velniškai diegti širdį. Pastebėjau mamos išsiplėtusius akių vyzdžius ir veido pabalimą. Pagaliau iš auksinių vokų ryžomės išsitraukti tokios pat spalvos popieriaus lapus. Jie buvo tušti. Jau norėjau pradėti skųstis ir klausinėti, bet mama mane sustabdė žvilgsniu. Neilgai trukus lape ėmė ryškėti dailyraščiu sudėtos raidės, žodžiai, sakiniai. “Mistika”, - pagalvojau. “Tai tavo likimas” - nuskambėjo galvoje. Ėmiau skaityti.

Gerbiama Viktorija,

Šių metų, rugpjūčio 1 dieną Jūs esate kviečiama į Lugnasado šventę. Tai yra naujųjų amžių Raganų inicijavimo šventė, rengiama kas 24 metus. Kadangi Jūs esate viena iš Raganų įpėdinių, turite teisę joje dalyvauti ir įsijungti į Raganų tarpą. Inicijavimo ceremonijai atsineškite juodą drabužį, kurį dažnai dėvite, kaip jūsų energetikos įrodymą. Inicijavimas į Raganas - itin svarbus žingsnis jūsų likime ir gyvenime, tad turite būti tvirtai apsisprendę šiam žingsniui. Jumyse bus pažadinama pasąmonėje slypinti energija, kurią privalėsite naudoti žmonijos labui. Naujųjų amžių Raganiai vienijasi vardan pasaulių išsaugojimo, nes žmonija yra menkavertė tai padaryti ir ateityje gali susižlugdyti bei sužlugdyti Mūsų pasaulį. Padarykite tinkamą  sprendimą. Apie susitikimo vietą informuosime vėliau per pasiuntinį.

Tik perskaičius tekstas išnyko.

- Nelabai suprantu, - dirstelėjau į mamą. - Ar pas tave tas pats parašyta?

- Inicijavimas..?

- Aha.

- Na tiksliai nežinau, aš ir pati dar nesu dalyvavusi inicijavime. Mums reikia apsispręsti ar prisijungti prie Jų. Tai atveria neribotas galimybes, bet tuo pačiu yra labai sunki pareiga. Mums reikės labai daug mokytis ir praktiškai atsiriboti nuo žmogiškojo gyvenimo. Vėliau padėti žmonėms jiems to nežinant. Praktiškai dirbti Angelais Sargais.

- Vardan Apokalipsės nutolinimo?

- Ko tokio?

- Na, pasaulio pabaigos, - paaiškinau.

- A, na taip. Kaip man senelė sakydavo, jog ateityje mokslas taip sparčiai vystysis, kad žmonės patys save susinaikins, o pasaulyje vanduo taps aukso vertės. Atrodo tie laikai jau čia pat ir Jie prašo prisidėti prie jų. Jei lauktume iki kito Lugnasado jau būtų per vėlu ką nors pakeisti.

- Bet vistiek keista. Atrodo Raganų inicijavimas būna vasario mėnesį ir vadinasi Imbolkas?

- Tai “Žolynų Raganų” terminai. Naujųjų amžių raganiai švenčia kitaip. Tik buvo susitarta palikti pavadinimus vardan bendrystės.

- A, tai štai kaip viskas atrodo… Bet kodėl tu man apie tai niekad nepasakojai? Na žinai, apie tuos “raganų dalykėlius”?

- Na matai, tie tavo vadinamieji “raganų dalykėliai” yra paslaptis žmonėms, ir kol tu nesi pripažįstama ragana, esi laikoma paprastu žmogumi.

- Kol nesulaukiu tokio laiško..?

- Na panašiai.

Buvau tokia sukrėsta ir išsekusi, kad daugiau klausimų nepajėgiau užduoti. Užmigti taip pat buvo sunku. Nubudau tik antrą valandą dienos su tomis pačiomis mintimis, kaip prieš užmiegant. Apsisprendimo laikas sutrumpėjo viena diena. Dabar tikrai norėjau kuo daugiau būti su savo mintimis ir apsvarstyti kiekvieną perskaitytą ar mamos pasakytą žodį.

Rodyk draugams

Egzaminai baigėsi. Gyvenimas tapo dar nuobodesnis. Atsikeliu ir galvoju, kaip nekristi atgal į lovą ir miegoti iki pasaulio pabaigos, nes žinau, kad laukia dar viena nuobodi diena ir tikiuosi, kad draugės kur nors išsitemps.

Iš lovos išsiritau tik vidurdienį su Sandros sms. Pasiūlė nuvažiuoti į apžvalgos bokštą, o vėliau pasivaikščioti. Žinoma sutikau, nes ir nubudau su ta mintimi. Kad ir kokia apniukusi diena, kažkodėl namuose nesinori būti. O anksčiau iškrapštyti mane iš čia būdavo sunku. Neįsivaizduoju, kodėl taip keičiuosi. Galbūt tai nerimas prieš išeinant į savarankišką gyvenimą.

Prisėdau prie kompiuterio panagrinėti svetimus įspūdžius. Taip įnikau į juos, kad vos išgirdau telefono skambėjimą, žinutės, žinoma, negirdėjau visiškai.

- Jau gali lįst laukan, - pranešė Sandra.

- Gerai, aš tuoj.

Pažiūrėjau pro langą - Nerijaus “Golfas” jau stovėjo kieme. Įšokau į basutes, nusitvėriau švarkelį ir išbėgau pro duris. Kažkodėl veide atsirado šypsena.

- Žiūrėk, užvirino aukų dėžutę. Matyt, kas nors centus mėgino išvogti, - pajuokavau.

Prie bokšto buvo neįprastai daug žmonių - visgi vasaros sezonas. Užlipome gan greitai, nes įspūdis mums jau pasenęs, tik Nerijaus dukterėčia čia buvo pirmą kartą ir bijojo aukščio. Viršutiniame aukšte atsivėrė nuostabus vaizdas - Sartų ežero panorama, blizgantis vanduo, žvilgsniai virš medžių viršūnių, salos, ir žmonės, mažučiai kaip vabalėliai. Vis dėlto, kad ir kiek kartų žvelgčiau į aukštumas, būti arčiau jų yra kur kas didingiau. Tada jautiesi toks galingas, ir norisi visa gerkle sušukti “Čia mes!”. Ir kartais žmonės nesusilaiko, paragavę šios didybės.

Kaip visada, grįžome pas mane arbatos. Visi buvo neįprastai tylūs, tik mes su Sandra nuolat čiauškėme nesąmones. O aš jaučiausi lyg mažas vaikas.

- Nepamiršk fotoaparato! - šūktelėjo man Sandra, besirengiant eiti pasivaikščioti.

- O taip, žinoma, - iš tiesų, senokai teko fotografuoti.

Nerijus mus paleido ties sankryža, kur išsišakoja keliukai į kaimus. Pasukome vienu iš jų.

- Eime, parodysiu piliakalnius, ten gražių vietų yra fotografavimui.

- Gerai, - sutikau.

Iš pradžių žingsniavome žvyrkeliu, paskui pievų keliukais, paskui vėl žvyrkeliu. Vis sustodavau nufotografuoti: tai rugių laukus, tai paukštelį ant akmens, arba tiesiog pievas. O ji vis kalbėjo ir kalbėjo, ir aš žinojau, kad jai to labai reikia. Draugo pareiga išklausyti ir, jei įmanoma, patarti.  Vėliau, kalba nukrypo ties kaimo gyvenimu, naujas sodybas ir sergančius medžius. Nuėjome tikrai nemažai kilometrų, nors praktiškai ėjome Niekur. Piliakalnis buvo užaugęs aukšta žole, tad pabijojome šiemet ne itin draugiškų erkių. Prisėdome ant akmenų pailsinti kojas.

- O kur tavo švarkelis? - beeinant atgal priminė Sandra.

- O velnias, palikau ant akmenų, - mano atmintis - penkių sekundžių. Teko apsisukti.

Namo grįžau visa peršlapusi, mat, kaip ir reikėjo tikėtis, užklupo lietus.

Lietau,

suvilgyk mano išdžiūvusias lūpas,

nuplauk mano purviną kūną,

pagirdyk mano išroškusią širdį,

ir lik su manimi, kol praeis debesis,

vardu Gyvenimas…

- Vikte, tave Kristė kviečia kaljano, - šūktelėjo Augis iš savo kambario.

- Gerai, kada?

- Šiandien. Sakė, ta proga, kad išvyksta.

- Gerai, pasakyk, kad nueisiu.

Žinojau, kad Kristina negali atrašyti, tad nusiunčiau jai vieną žodį “Ateisiu”. Persirengiau šlapius drabužius ir vėl išėjau į lietų, tiesa, jau kiek aprimusį. Ji išvyksta su mama dirbti, o grįš tik per išleistuves. O taip norėjau paskutines dienas praleisti kartu. Keistas jausmas… tarytum būtų nutrūkusi gija. Padovanojau jai vilnos kamuolėlį.

Naktį miegojau prastai. Nubudau skaudančiomis kojomis - jos jau atpratę tiek daug vaikščioti. Dangus vis dar buvo apniukęs, tačiau šiandien, kad ir koks gražus, lietus nebeviliojo. Sėdėjau prie kompiuterio ir žvelgiau į ant balkono grotų kabančius lašus - juose telpa tiek daug pasaulio. Mama šiandien laukia draugo, kuris žada pasilikti pas mus kuriam laikui, tad liepė susitvarkyti kambarius. Vis dėlto, nežadu kažkuo apsimetinėti savo nuosavuose namuose, bet suprantu, kad gyvenimas taps suvaržytas.

Nora prašėsi vedama į lauką. Mama šiandien dirba “taksiste”, tad tai padaryti teko man. Keista, bet tarsi žinodama apie mano skaudamas kojas, ji netempė manęs nuo laiptų kaip įprastai. Visgi, jai patinka lietus, tad teko padėti mėgautis. Einant namo, akis užkliuvo už pašto dėžutėje pūpsinčios laiškų šūsnies. Įdomu, kiek laiko mama jų iš ten neištraukia? Parvedžiau Norą ir prie dėžutės grįžau su raktu. Bevartydama laiškus, vos neužlipau aukštu daugiau. Keista, bet radau vieną laišką, adresuotą man, ir kitą, tokį patį, mamai.

Rodyk draugams